Gimdymas šokio ritmu

Tai buvo mano trečiasis gimdymas.

Kitus du vaikus gimdžiau Norvegijoje. Kaip žinia, ten natūraliam gimdymui labai palankios sąlygos. Žinojau, jog čia Lietuvoje gali būti šiek tiek kitokia situacija įvairių intervencijų klausimais. Todėl norint jų išvengti svartėme apie gimdymą namuose.  Kadangi jau turėjau natūralaus, sklandaus, gimdymo vandenyje patirties, žinojau, kad ne kraitelio, o natūralių nuskausminamųjų klausimais reikia dirbti besilaukiant. Tam skrupulingai ir ruošiausi. Sportavau, bendravau su vaikeliu apie tai kas mūsų abiejų laukia, išbandžiau rebozo techniką, watsu terapiją, prausynų ritualą, pasiruošiau rekomenduojamų eterinių aliejų (kurie beja labai padėjo intensyvių sąrėmių metu) ir laukiau kada mažylis pasirinks užgimti.

Pakalbėjus su vyru visgi nusprendėme, jog esam pakankamai gerai pasiruošę tiek gimdymui, tiek pastovėti už savo norus tą dieną, todėl vyksime į gimdymo namus. Visa ko pagrindas gimdyme yra žinios, kas vyksta su mūsų kūnu, ir kaip daug galime padaryti tiesiog kvėpuojant, atsipalaiduojant ar paleidžiant ir judant savo ritmu.

17val. vakaro pajutau, jog sąremiai ne paruošiamieji, o iškart įsivažiuoja į ritmingus kas 12-10 minučių svyruojančius.  Pastebėjus, jog atsirado šiek tiek gleivių, pamenu, pasijutau lyg devintam danguj, tai tikėtina gleivių kamščio užuominos. 21 val. sąremiai vyko kas 5-4 min. ir aš jau norėjau vykti į numatytą gimtadienio vietą. Tai buvo Kauno Krikščioniškieji gimdymo namai. Ten atvykus pasisakėme, jog atvykome į gimtadienį. Buvau nusiteikus, jog vidinės ginekologinės patikros dėl gimdos kaklelio nenorėsiu, tačiau šitoj vietoj gyd. Violeta Mačiulaitienė mane nuramino ir patikino, kad ji tai padarys labai švelniai, jog aš net nejausiu. Lankstumas, tai įrankis kurį reikia su savim turėti tokiose situacijose ir viskas praėjo tikrai puikiai. Buvo nustatyta, kad tikrai esu gimdyvė ir tai mane džiugino lyg vaiką gavusį saldainių, mes juk tikrai tuoj susitiksime su savo stebuklu. Norėjau gimdyti vandenyje, ir nors mane priėmusiai akušerei Agnei Blažienei tai būtų buvęs pirmas kartas, ji sutiko su mano noru, ir tai buvo dar viena nuostabi žinia man.

Įsijaukinome gimdyklą, pasileidome savo delfinų muziką, kuri lydėjo ir praeitus gimdymus, ir kibome į darbą. O darbas mano manymu yra toks: taip greit kaip pajunti įtampą nugaros ar pilvo apačioje, taip greit atgaut kvėpavimą, atpalaiduot tą vieta, paleist, tuomet sąremis turi rezultatą, dar kažkiek daugiau erdvės vaikeliui gimdymo kelyje. Kartais jaučiau, kaip jis savo ruoštu krusteli įšėjimo link, ir tai labai motyvavo. Dirba aktyviai ir jis. Mintyse prašiau, jog suktųsi mažutis kuo patogiau, sraigteliu ir kuo patogesne galvytei padėtimi savo pačio labui. O aš stengiausi maksimaliai atsipalaiduoti duodama tam erdvę.

Tuomet užėjus akušerei pasiteirauti kaip mes, įdavėme jai mūsų prašymus (gimdymo planą) susijusius su virkštelės nupulsavimu ir kitais mums labai svarbiais dalykais. Ji pažadėjo paskaityti. Sąremiai vis stiprėjo, o mes su vyru juos iškvėpuodavom, išsiūbuodavom. Labai padėjo kur nors pasikabinti ir tarsi paleisti, duoti kelią. Neilgai trukus grįžo akušerė kartu su gydytoja. Jos mane taip pamalonino pasakydamos jog tokio gražaus parašymo nėra matę, mes aptarėme kelias detales, su kuriomis aš sutikau. Buvo nuostabus jausmas, mes lyg viena komanda, pradedant nuo vaikelio, kuris ten tyliai klausosi kas vyksta ir baigiant mumis, kurie čia susirinkom dėl jo ir kuriam jam nuostabias sąlygas susitikimui, lyg ruošdami gimtadienio šventę. Tai ir yra sėkmingo gimdymo sąlygos. Jaučiaus tiesiog nuostabiai, vaikelis tai jautė. Pajutau norą pastovėti po tekančio vandens srove. Ir neilgai trukus norai pasikeitė ir išaugo į nenumaldomą norą stangintis, tarsi jau ne aš, o pats kūnas diktuotų sąlygas. Vyras pakvietė mano gimdymo komandą, pradėjome leisti vandenį į vonią, tačiau pradėjau suvokti, jog tikriausiai nespėsim ir tik begančio vandens, lyg fontano garsas lydės mus užgimstant vaikeliui. Stangų metu pakibau ant vyro kaklo, buvo labai gera, tai padėjo atleisti, paleisti susidariusią didelę įtampą tarpvietėje. Pasitikslinau ar galiu stumti, nors atrodė, kad pastangų man dėti į tai kas vyksta nereikia, kūnas pats žino ką daro. Man tik pasikliauti juo lieka. Ir pajutau kaip užgimsta galvutė, tai buvo kažkas nuostabaus, jausmas geras lyg per sviestą. Manęs paprašė prisėsti ant gimdymo stalo, kad sulautume ten užgimstančio kūnelio. Stangintis ar stumti jau nebereikėjo, manau jog vaikelis atėjo pats, toks jausmas man buvo tuo metu. Kartu su nuostabia akušere viena kitai perdavėme vaikelį ir užklojome audekliuku. Tai įvyko taip greitai jog nieks nespėjo pastebėti kūdikėlio lyties. Juokėmės su vyru, jog laukėme 9 mėnesius nežinodami ir dar truputį palauksim.

Jokūbo gimimas

Mes turime nuostabų sūnų, jis atėjo greitai, pats pasirinkdamas kaip tai įvyks, o mums tai buvo gražiausia patirtis. Dėkinga esu gydytojai ir akušerei, kurios kuo jautriausiai atsižvelgė į mūsų svajonių gimdymo išsipildymą ir kaip viena darni komanda buvome jo vyksme.

Ieva Marozienė

Komentarų nėra.

Parašykite komentarą