Istorija apie ramiai tikslo siekiančią mamą

Linos gimdymo istorija.

Kursuose tiek išklausiusi pagyrų Kauno medikų darbui, su vyru nusprendėme, kad jei viskas bus sklandu važiuosim gimdyt ten. Kelios savaites prieš terminą nuvykom apsidairyt į Krikščioniškuosius gimdymo namus. Labai patiko pogimdyminės palatos: jau įsivaizdavome kaip visi trys su mūsų stebuklu miegosim didelėj šeimyninėj lovoj! Gimdykloj nuoširdžią šypseną sukėlė rožinis gimdymo krėslas! Nors visa kita: aparatūra ir patalpos dydis jaukiai nenuteikė. Taigi, pasiruošiau jaukumo “lauknešėlį” – šviečiančią girliandą, angeliuką, akmenukų, žvakę. Ir laukėm mūsų “Big Day”. Aišku, galvoj kirbėjo mintis, kaip čia mūsų vaikas vilnietis bus gimęs Kaune… bet juk natūralus lengvas gimdymas, vaikučio sveikata svarbiau nei tokie pasvarstymai!

Planas B buvo Santariškės. Su miela mintim, kad po gimdymo Agnė galės užsukt aplankyt.

Taigi. Atėjo 40 savaitė. Poliklinikos ginekologė jau nukreipė sekantį kartą eiti konsultacijos į pasirinktą ligoninę. Nurodytą pirmadienį atvykstam į Santariškes, nes negi kasdien apžiūrom važinėsi į Kauną? (Na, mes tikėjom, kad reiks kasdien). Ten jau priimamajam pasitinka klausimu: “ko čia atvažiavot?!” Kaip to ko? Ginekologė liepė. Gi čia jau jūsų daržas žinot nuo kada reik lankytis… Aišku garsiai tepasakiau, kad ginekologė estafetę perduoda…  maloniai nenuteikė. O kai apžiūrinti gydytoja paklausė to paties, tais pačiais žodžiais, maloniau netapo. Bet aš žmogus nekonfliktiškas, taigi malonų ryšį atstatėm. Ir, beje, buvau maloniai nustebinta, kai apžiūros pabaigoje gydytoja garsiai pasiūlė atidalinti dangalus! Ji tai pasakė! O ne ėmė ir be mano sutikimo padarė! Aš buvau prieš. Gydytoja nustebo. Bandė rasti argumentų, kodėl reikėtų tą padaryti, bet “mes taip darome visoms, kurioms virš 40 savaičių, kad greičiau prasidėtų gimdymo veikla” kažkaip manęs neįtikino.

Pasiginčiję dėl mano termino (turėjau dvi datas 4 dienų skirtumu), sutarėme, kad ketvirtadienį (buvo pirmadienis) atvažiuosiu gimdymo sužadinimui (nuleis vandenis). Nes jau bus 41 savaitė, ir kaip Agnė ir minėjo, niekas Lietuvoj iki 42 laukt neleidžia…

Taigi va. Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Kam važiuot į Kauną, jeigu pradžia nusimato su chirurginiu įsikišimu? Aišku yra viltis – duotos trys dienos – gal vaikutis apsispręs ir viskas prasidės savaime. Bet… išaušo ketvirtadienis. Jokio noro tai procedūrai neturėjau, o kaip ir paaiškėjo, esu visai nepasiruošus imt ir gimdyt! Taigi sprendimas – pabėgimas! Kaip mokinukė iš pamokų! Santariškėse manęs planiniam gimdymui taip ir nesulaukė. Bet blaivus protas liepė užsitikrint vaikelio saugumu. Taigi visai vakare, apie 19 val. nuvykome į Vilniaus gimdymo namus. Vaikučio širdelės tonusų paklausyt ir įsitikinti, kad viskas gerai. Viso nėštumo metu sakiau: „jau kur kur, bet VGN negimdysiu!!!“ Nes visos sunkių gimdymų istorijos, kurias buvau girdėjus, buvo būtent iš ten. Bet. Niekada nesakyk niekada! Manęs iš priimamojo nebepaleido! Sakė guldom tave į patologinį stebėjimui. Ir sutarėm, kad laukiam iki pirmadienio, jei ne – tada sužadinimas. O ką padarysi, jei vaikutis nesibeldžia? Aiškino, kad galima laukt iki 42 savaitės, bet paskutinė savaitė turi būti su priežiūra. Aišku, aš nėščioji jautri. Ašarą nubraukiau ir likau. Vyras sulakstė daiktų, ko užkąst, ką paskaityt. Juk įsikurt kelioms dienoms reik.

Taigi va. Paguldė į 5-vietę palatą. Buvau ketvirta gyventoja ten. Nieko, apie 23 valandą dar ir 5 paguldė. Nors aplink pilna tuščių palatų… Taigi, tvanku, kvėpavimo takai užgulti – tai dvi knarkė garsiai, vienai prasidėjo sąrėmiai, tai vidury nakties išsikraustė. Net koridoriuj buvo gaiviau ir ramiau. O Mintys visokios galvoj sukasi… 3 valandos miego ir rytinė rutina: termometras, pusryčiai, tonusų matavimas. Kadangi prie matavimo eilė, aš čia tik stebėjimui, gydytojos nelaukiau, nutariau nueit į dušą. Girdėjau, kad kažko ieško. Bet aš rami, kad ne manęs, gi sutarėm, kad veiksmas bus pirmadienį. Po dušo užsuku matuot tonusų. O ten kad įsiveržia dviese (gydytoja? Akušerė? Vedėja?) su kaltinimais, kad aš dingus! Sakau gi duše buvau, ramiai (plaukai mano šlapi). Sako “mes tikrinom! Tavęs ten nebuvo!” Na šiaip aš šūksnius girdėjau, bet dušo durų nieks nebuvo atidaręs… bet tepasakiau, kad gal tiesiog prasilenkėm. Taigi, jos pasiima mane į apžiūrų kabinetą taip ir nebaigus tonusų matuot. Lipant ant kėdės sakau, kad esu prieš dangalų atidalijimą. O, kaip vėliau supratau – skyriaus vedėja, išverčia akis ir sako “mes tave į gimdyklą vežam, gimdymo sužadinimui! Vandenis nuleisim. Pas tave gi pernešiojimas!!!” Aš šoke! Sakau ne! Mane stebėjimui guldė! Sutarėm, kad jei kas, tai pirmadienį sužadinimui eisiu. Ir pas mane tik 41 savaitė! Koks pernešiojimas! Ir prasidėjo derybos dėl datos… nes jei pagal viena skaičiavimą – 41 savaite. Pagal kitą – 41 ir 4 dienos. O savaitgaliais sužadinimui neguldo… Užklausiau kokios kontraindikacijos vandenų nuleidimui, tai tepasakė kad ten labai paprasta procedūra – tik įgnybs vandenmaišį, pradės tekėti vandenukas ir užsikurs visa gimdymo veikla. Aha… labai jau nekaltai skamba! Ir nieko daugiau nepasakojo. Ot informuotas pasirinkimas! Kai paminėjau, kad jos abi mane užsipuolė balso tonas pasikeitė. Atsiprašė. Ir pradėjo įtikinėti, kad pernešioti yra labai blogai. (Kodėl blogai taip ir nesugebėjo paaiškint, bet aš buvau skaičius, tai daugmaž žinojau). Sakau “man šokas, noriu truputį nurimti. Einu tonusus matuoti, po to paskambinsiu vyrui ir tada pakalbėsim. Dabar tikrai nieko nespręsiu.“ Sutiko. O kur joms dėtis? Aš visa drebėjau net, iš tokio netikėtumo, net aparatas pypsėjo nepatenkintas, mano pulsą matuodamas. Taigi va. Bėgau nuo vilko – papuoliau ant meškos.

Aišku, dar buvo spaudimo, kad į gimdyklą guldo tik iki pietų (o jau 10 ryto!). Ką padarysi. Sutikau. Anksčiau ar vėliau gimdyt teks. Džiugino nors tai, kad įsikišimas mechaninis, o ne medikamentinis.

Antroji dalis. Gimdykla.

Gavom 8 gimdyklą. Kažkur koridoriaus užkampy. Net neparuošta. Matosi, kad retai naudojama. Laksto slaugutės, ruošia, o aš sėdžiu liūdna, nemiegojus (naktį gi tik 3 valandos kaip akys užmerktos buvo!), pratinuosi mintį, kad va – tuoj gimdysiu. Vyro dar nėra. Gerai, kad visą mantą padėjo slaugutė atsinešt. Įsiveržia trise. Daktarai. Kalba skyriaus vedėjas. Gražiai, švelniai, bet griežtai. Ir prasidėjo… tie minėti 10 metų atgal… pasidomėjo ar kateterį jau turiu? Sakau ne, bet ir nenoriu, nes nenoriu, kad man butų leidžiamas oksitocinas. Aišku jis man gražiai paaiškino ko ir bijojau – jeigu jau pradedam su chirurginiu įsikišimu, nėra garantijų, kad gimdymo veikla pati prasidės. O kaip tada be vaistų? Vaiko be vandens ilgai nelaikysi. Teks. Aš pradėjau mikčiot, kad ryte man sakė kitaip – po vandenų nuleidimo viskas prasideda… nors pati žinojau istorijas, kaip su nubėgusiais vandenimis ir po 4 paras negimdo (aišku ne Lietuvoj), ir kad man tiek tikrai neleis būt. Tai mane paliko apsispręst. Apsisuko ir išėjo. Visi trys. Aišku, aš vėl šoke. Aš juk taip norėjau, kad po tokio psichologiškai sudėtingo nėštumo, vaikas ateitų į pasaulį lengvai. Nors tokią dovaną jam suteikt…

Atėjo akušerė. Įstatė kateterį. Pamatavo tonusus. Atvyko vyras. Atėjo viena daktarė iš tos trijulės pasikalbėti. Buvo labai maloni. Suprato mano nerimą, išsiaiškino kad noriu jog vaikutis butų iš karto man padėtas ant pilvo ir paliktas 2 valandom. O apžiūra butų vykdoma tik po to. Taip pat suprato, kad nenoriu jokių vaistų, nuskausminimo irgi. Ir kad nenoriu jog mane kirptų. Šito sprendimo ji nepalaikė, nes pirmadienio echoskopija rodė 4000g vaisių. Galiu labai rimtai plyšti. Bet aš laikiausi savo. Išėjo.

Girdėjom koridoriuj sujudimą, spiegimą ir vaiko rėkimą. Gimė vienas. Po kurio laiko vėl. Antras. O pas mus nieks nieko. Ir atėjo 13 val. Sugužėjo „goveda“. Dar kartą vedėjas mandagiai, bet griežtai paklausė ar darom procedūrą?  Matėsi, kad man jaučia iš dalies priešiškumą, iš dalies norą gintis, nes judinu jo susikurtas nepajudinamas normas. Ta miela daktarytė prakirpo vandenmaišį. Nustebo, kad buvo toks storas. Antru kartu bandė ir kažką užkabino, nes suskaudo vos vos. Klausiu kokie vandenys? Sako “skaidrūs!” Fuuu! Akmuo nuo širdies! Nes gi pernešiotas! Didelė tikimybė, kad bus žali!

Prieš išeidami mandagiai klausia, ar turiu klausimų. Sakau: vėliau norėčiau dar pakalbėti apie gimdymą. Susidomėję atsisuko ir paragino sakyti dabar. Taigi išreiškiau norą gimdyti vertikaliai: ar būtų tokia galimybė?. Nu ir vedėjas pasiuto!!! Sako čia ligoninė! O ne kokia daržinė! Yra aprašytos metodikos ir mes jų laikomės! Tada kreipėsi į akušerę, ar ji priimtų tokį gimdymą, nes būtent ji priima kūdikius. Akušerė, iki tol buvusi maloni, pagauna priešiškumo gaidelę, ir taria griežtą ne. Gelbėdama situaciją ir minkštindama toną sakau, kad aš metodikų tai nežinau, už tai ir klausiu apie tokią galimybę. Bet dabar supratau, kad nėra. Pajutęs, kad nėra puolamas, vedėjas, visgi smalsus pusamžis vyras, pradėjo domėtis, ką turiu minty. Nes įsivaizdavo, kad noriu gimdyt stovėdama. Sakau atsiklaupus, įsikibus į gimdymo lovą ar kažkaip, tikėjausi, kad galimybė yra ir kažkaip susipatoginsiu. Na jis dar kartą paminėjo, kad dirba pagal metodikas, ir žino kažkokį daktarą Lenkijoj, kuris galbūt taip ir eksperimentuoja… o čia Lietuvoj nieks taip nedirba. Aš, aišku, mandagiai nutylėjau. Juk pavardžių tikrai nežinojau. Kadangi klausimų daugiau nebuvo, apsisuko ir išėjo. Daktarytė akušerei perdavė, kad nenoriu, jog mane kirptų. Aišku tai jai nepatiko.

Likom dviese su vyru. Aptarėm, pažvengėm. Iš manęs vandenėlis bėga. Atsiranda maudimas. Bandau vaikščioti, išbandžiau sauskelnes! Kaip kūdikis! Kamuolys greitai tampa geras draugas, o daktarytė ir, aišku, aš džiaugiuosi, kad visokie pasikartojantys maudimai man vis atsiranda ir po truputį stiprėja. Tonusų matavimas – kančia. Nes ramiai gulėti 20-30 min atrodo nebeįmanoma! Sutapimas ar ne, bet būtent nuimant elektrodus du kart rimtai supykina. Vyras šalia – išgelbėja pakišdamas ąsotį. Prilaiko mane sėdinčią ant kamuolio. Labai gera jį jausti šalia. Su programėle fiksuoja sąrėmius. Atėjusi daktarytė dar papasakoja, kad Švedijoj 10(?) metų buvo propaguojamas gimdymas “hands off”, kai akušerė nepadeda, tik prižiūri. Bet paskutiniu metu dėl traumų gausos grįžtama prie “hands on” taktikos. O pas mus Lietuvoj net ir nereikės grįžt, nes tokios praktikos net ir nebuvo. Malonu buvo pakalbėti. Matosi, kad domisi, skaito, ir jaučiau, kad esu jai įdomi. Juk žinojau ko noriu, buvau pasiruošusi.

Aišku, atėjo momentas kai man pasiūlė nuskausminimą. Skauda juk velniškai. Nors ir trumpai, ir ne taip ir dažnai. Kvėpavimas padėjo. Kur buvau skaičius kaip kvėpuot? Nepamenu. O gal ir Agnė per kursus sakė. Dabar jau po visko nepamenu kaip tą dariau, bet labai padėjo. Ar iškvėpimą akcentuot ar įkvėpimą? Matyt pirmąjį. Taigi, atėjo su tuo viliojančiu pasiūlymu sumažinti kančias. Juk sąrėmiai be vandens daug labiau skauda (nors gal ir gerai, kad neturėjau su kuo palyginti). Paaiškino tris tipus: kvėpuojant, į veną ir epidūrinė nejautra. O aš pamenu guliu (matuoja tonusus), žiūriu į lubas ir visiškai apatiškai atsakau, kad nenoriu. Nebuvo jokių jėgų kažkokiom emocijom. Dar tarp kitko paminėjo oksitociną, kad pagreitintų kančias. Atsakymas aišku buvo pats tas. Išėjus daktarytei ir akušerei paleidus nuo tonusų, atsistojau iš lovos, o ten guli du kraujo krešuliai. Delno dydžio! Kaip su vyru išsigandom! Pakėlėme daktarus ant kojų. Jie mane apžiūrėję sako, kad viskas gerai. Nors matėsi, kad buvo sunerimę. Kadangi mane vėl paguldė, o atsistot jėgų turėjau vis mažiau ir mažiau, sugebėjau įsitaisyti taip, kad sąrėmius priėmiau gulėdama ir nejudėdama. Prieš visas skaitytas teorijas. O vat tai tau! Vyras vis praeidavo palaikyt už rankos. Bet, kaip bebūtų keista, visi prisilietimai erzino ir iššaukdavo sąrėmį. Tai vyrui beliko mane stebėti ir truputį kalbint. Nors jau ir kalba baigėsi. Juk ir kalbėt reikia jėgų. O galvoj sukasi mintys apie nuskausminimą. Visaip dėlioju pliusus ir minusus, ir nei vienas variantas nepatinka. O tuo labiau jaučiau, jeigu nors vieną vaistą paimsiu – bus visa grandinė: epidūras, oksitocinas, gimdos perskatinimas, kirpimas, vakuumas, vaikas pridusęs, man neduos, pilnas adrenalino ir baimės, jokios galimybes nuramint, oda prie odos kontakto nėra, pirminio žindymo irgi. Arba CP, su tokiu pat finalu. Ir ateina vėl daktarytė. Sako reik pasirašyt, kad atsisakai. Buvo 18 val. jau. Pasirašiau didvyriškai, nors mintyse labai norėjau pailsėti nuo to skausmo. Ir! O Dievas yra! Daktarytė klausia kiek vandens išgėrei? Sakau nuo ryto negeriu nes pykina. Sako gal lašalinės nori? O taip! Taip! Taip! Ją suvarvinus net akyse prašviesėjo! Gavau jėgų atlaikyt likusį etapą!

O dabar apie sąrėmius. Buvau prisiskaičiusi ir per kursus labai tai akcentavo – reikia atsipalaiduoti. Atrodo neįmanoma. Bet reikia. Taip mažiau skauda. Pasitiki savo kūnu, ir netrukdai gimdai dirbti savo darbą. Kiekvienas sąrėmis turi savo tikslą. Tai laikina. Todėl, kai jau apatiškai gulėjau, stebėjau savo kūną. Tarsi iš šalies, tyrinėdama. Ir pajaučiau: pereina per kūną banga. Tokia kaip šiurpuliukai, kažkur nuo krūtinės link kojų. Adrenalinas? Pereina antra, kone iš kart, ir tada jau sąrėmis. Prakvėpuoji. “Om” nepadėjo. Bet žemi gaudžiantys garsai šiek tiek. Daugiausiai tylėjau. O tarp sąrėmių miegojau. Praktiškai visą laiką buvau labai apsnūdus, juk naktis tai buvo nemiegota. Ir tikėjausi proceso apie 18 valandų ilgio. O dar tik 5 buvo prabėgusios. Tai ilsėjausi kiek galėjau. Juk ir dėl kraujo netekimo silpau. Taigi. Bangos. Tikrai buvo įdomu, ką kūnas gali ir daro ribinėse situacijose. Bandžiau ir sąrėmį stebėti. Pajausti gimdą, bet nepavyko. Visgi skauda. Kvėpuot reikia. Koncentracija ne ten. Beje, taip pat pastebėjau, kad bet koks krust ar prisilietimas iššaukia bangas, taigi po jų ir sąrėmį.

Keliavau per gimdymo stadijas ir tą jaučiau – pradžioj kalbėjau. Net iki tualeto buvau nuėjus. Ant kamuolio šokinėjau. Tada nutilau. Liko „taip“, „ne“, „nenoriu“. Bet kai pradėjau kliedėt, jau žinojau, kad finalas netoli! Vyrui sakau… kad reikia kalėdinių servetėlių! Ir pati supratau, koks tai buvo kliedesys. Tuo metu mintys sukosi kaip pašėlę. Ir tik nuotrupos kėsinosi išsprūsti iš lūpų. Bet iš karto vyrą perspėjau, kad čia kliedesiai, ir nekreiptų dėmesio. Kaip bebūtų, aiškaus proto juk nepraradau!

Ir va prasidėjo pilvo judesiai. Nesupranti, ar pati raumenis sutrauki iš skausmo, ar jie patys taip daro? Tikrai sudėtinga. Vyras vis atnešdavo sudrėkintą servetėlę suvilgyti lūpom. Tobula idėja! Nes kvėpuojant taip intensyviai ir išsižiojus – burnoj Sachara.

Pilvas siautėja vis intensyviau. Jau noriu stumti. Bet atbėgusi daktarytė neleidžia. Sako dar tik 9 cm! Negalima! Gimdos kaklelį suplėšysi. Ir išbėga. Mes dviese, o aš net ramiai gulėt nebegaliu. Raumenys raitosi taip, kad dubenį ir liemenį kelia. Daktarytė atbėga su kraujuotu chalatu pas mane, apžiūri. Liepia kiek įmanoma nesikelt. Ir nestumt, nes dar negalima. Sako kitoj gimdykloj labai sunkus gimdymas. Ir pabėga. “Na kitoj sunkus, bet kaipgi aš?” Tokia vaikiška mintis patempiant lūpą. Ir kai daktarytė ateina iš kart ramiau… nors dar ir ne laikas stumt. Tiesa, džiaugiausi,kad buvau skaičiusi istoriją, kaip vyras vežė žmoną gimdyt, o jai jau norėjosi stumt. Tai ji rašė, kad kursuose sužinojo jog norint pristabdyt norą stumt reikia lekuoti. Gerai, kad jai gerai baigėsi, spėjo. O ir man lekavimas padėjo nestumti ir laukti “savo eilės”. Na ir sulaukiau. Pirmiausia supatogino mane. “Išmokom” stumti. Ir stūmiau. Nepatiko daktarytei, kad mano sarėmiai reti ir trumpi. Bet buvo pakankami. Pirmo stūmimo metu galvojau akys iššoks! Nesitikėjau tokio spaudimo. Nors natūraliuose kursuose aiškino, kad reikia stumti pagal norą ir tikrai nesulaikant kvėpavimo, šįsyk pasiklioviau daktarais. O tuo tarpu, trečioji daktarė pradėjo mane spaust, kad po gimdymo suleist oksitocino, kad placenta greičiau gimtų. Aš vėlgi skaičius, kad jei gimdei natūraliai, paskutinei stadijai oksitocinas blogai. Netgi gali lemti kraujavimą. Laikaus tvirtai. Sakau ne. O tos įkalbinėja. Man jėgų likučių reikia stūmimui… o jos taip… galiausiai sakau: „pasakykit ką nors gražaus!“ Tai tada nustojo kamantinėti. O Ir štai lenda galvutė! Paliečiau. Minkšta ir raukšlėta! Daktarytė atsisuko ir sako: „dabar privalai klausyt mūsų. Nes nuo to priklauso vaikas“. (Matėsi, kad nenorėjo sakyti “traumos”, bet aš ją supratau).  Dar vienas sąrėmis, užlaikyt, pastumt ir jis jau čia!!! Virkštelę nuo kaklo tik op. Berniukas!! 22:57 APGAR 10 balų. Tik girdžiu, kad jau nori virkštelę spaust. (Reik greičiau jiems suktis, nes dar dviejose gimdyklose laukia daktarų dėmesio, o jie čia visi pas mane). Sakau: palikit nupulsuot! Matau veiduose nepasitenkinimą. Atsiduso. Laukia. Vaiką šluosto, vyras rankas dezinfekuoja. Vyras vėliau sakė, kad labai garsiai tą pasakiau. O aš dar ir dabar stebiuosi, kaip toj žmonių ir emocijų maišalynėj mane išgirdo? Vaikutį iš karto padėjo ant manęs. Kaip ir norėjau. Ir jam, ir man ramu. O vyras perkirpo virkštelę. Vienu ypu! Tada atėjo pediatras ir jau kėsinosi imt vaikutį nuo manęs. Bet neleidau. Sakau už poros valandų apžiūrėkite. O jis man atgal – kad darbo labai daug. Bet aš nenusileidžiu. Sakau “Jums tai tik darbas, o mums – ryšys.” Ir jis suprato. Apžiūrėjo mažutį pakėlęs antklodę ant manęs. Ir išėjo. O tuo metu tik purpt ir placenta gimė. Daktarės nusistebėjo, kad tokia didelė! Perklausė ar norėsiu pasiimt. Bet šįkart atsakiau neigiamai. Trumpam buvo paėmę mažutį – uždėjo sauskelnes, pamatavo ilgį – 58cm! Svorį 4320g! Va, kokį dičkį užauginau pilvely! Ir vėl pas mane ant krūtinės, na, ant pilvo toks ilgas netilpo! O mane siuva. Plyšau. Kaip žvaigždutė į visas puses. Kodėl nepagalvojau, kad jei plyšti, tai nebūtinai vienoj vietoj… tai trečioji daktarė juvelyriškai siuvo. Buvo nepatenkinta mano tokiu pasirinkimu, bet pasakė komplimentą – kad esu labai kantri. Ilgai mane ten su siūlais kamavo. Net ne visur galėjo nuskausmint. Bet, o ką daryt? Tiesa, dar buvo diskusija ar siūt. Nes buvau girdėjus, jog iki 2 laipsnio įtrūkimų siūt nebūtina. Taip ir pasakiau. Bet daktarės pasišiaušė! Ir įsikišo vyras. Kad nesusipratimas tai. Kad nenoriu, jog mane kirptų, bet siūti reik. Ir aš apsimetusi nusileidau. Ir gerai, turbūt, padariau. Nes po gimdymo pirmos savaitės buvo ojojo! O jei dar nesiūta būtų… aišku dar per visa erzelynę buvo įlėkęs vedėjas, ir liepė visiem sprendimam parašus surinkt. Labai jis griežtai į mane. Neprotokolinė labai buvau. O paskutinis buvo atsisakymas vitamino K. Daktarytė atėjo prie manęs ir švelniai paklausė kodėl. Ir aš atsakiau Agnės žodžiais. Kad tai tobulas naujagimis. Jis nėra netobulas suaugęs. Ir jei gamtos nenumatyta, matyt ir nereik. Na ir dar kontraindikaciją paminėjau, kad ji tokia pati, nuo ko leidžiamas šis vaistas (vitaminas?). Šiaip, jei gimdymas būtų buvęs su medikamentais, tas baisusis aukščiau aprašytas, tai logikos tam vitaminui K matau ir būčiau sutikusi.

Ir pagaliau likom trise! Ir pajaučiau tą euforiją! Taip! Padariau iki galo, kaip norėjau. Ir šis mažylis atėjo lengvai, ko labiausiai jam ir linkėjau. Buvo gera, kad vyras šalia, vis kartojo, kad esu šaunuolė. Myliu jį. Ir myliu tą mažąjį žmogutį, beieškantį krūties. Juodom akytėm, kaip sagutėm žiūrinčiom į mane ir tėtį!

***

Pastaba: Akušerijos ir neonatologijos diagnostikos ir gydymo metodikos Normalaus gimdymo aprašo ištrauka:
2.4.6. Kai gimdymas normalus, akušerio patarta moteris gali pasirinkti jai patogią stanginimosi padėtį [2C]. Gulima ant nugaros padėtis yra pati nepalankiausia: pailgėja išstūmimo laikotarpis, dažniau prireikia medikamentinio stimuliavimo, vakuuminio ekstraktoriaus arba replių.

2.4.7. Noras stangintis paprastai atsiranda savaime, kai vaisiaus pirmeigė dalis pasiekia dubens dugną. <…>, todėl normalaus gimdymo atveju nereikėtų moters raginti stangintis.

Komentarų nėra.

Parašykite komentarą