Kelionė į svajonių gimdymo išsipildymą

Ačiū Vyrui, kuris pasitikėjo manimi
Ačiū Jurgai, kuri buvo kelrodė žvaigždė
Ačiū Sau, kad tikėjimo nepaleidau

„Gimdyti“ pradėjau dar birželio 16 d. – pradėjo mausti apačią, jaučiau kaip ji ima atsiverti ir ruoštis, mat visą nėštumą buvau tikra, jog vaikelį padovanosiu tėčiui gimimo dienos proga birželio 17 d. Vis tik vaikelis turėjo savo planą. Po poros dienų nukeliavusi pasitikrinti sužinojau, jog tikrai gimdos kaklelis jau atsivėręs 4 cm ir sutrumpėjęs perpus, tačiau gimdymo veikla neprasidėjusi. Prižiūrinti gydytoja nuramino, jog tai visiškai normalu, galiu toliau ramiai vaikščioti ir liaučiausi laukti. Dar po poros dienų pradėjo šalintis gleivių kamštis, sukėlęs vėl naują naktinę laukimo ir džiaugsmo bangą, ilgainiui virtusią perdėtu spurdėjimu ir nekantravimu. Atrodo viskas vyksta, bet tuo pačiu štilius. Čia dar labiau ėmiau mokytis tiesiog būti, nelaukdama. 

Birželio 21-osios paryčiais šliūkštelėjo pirmieji vandenys, atnešę džiaugsmingą kirbėjimą – jau tuoj tuoj. Vėl iš naujo įsijungė tiksintis laukimas. Daug vaikščiojome gamtoje, daug miegojau – viskas pagal planą, kuris pasirodė besąs nieko vertas, nes vaikelis turėjo savo plano versiją ir ji nebuvo mano scenarijaus lauke. Vandenys toliau papsėjo dar viso dvi su puse paros. Per jas vyko spalvingiausia kaskada jausmų ir emocijų. Protas labai pykosi su vidiniu žinojimo, jog viskas gerai. Čia kelrode žvaigžde visą laiką greta stovėjo dula Jurga, kurios žodžiai grąžindavo vidinę ramybę, nukreipdavo, palaikydavo, padėdavo atrasti naujus kelius ir nuo kelių atsistoti ant kojų. Už tai esu nepaprastai dėkinga, nes vien savo vidinio žinojimo nepakako, jį buvo ėmę purtyti svetimi žodžiai ir įstaigų protokolai 🡪 

  • Pradėjus tekėti vandenims, informavau akušerę, su kuria buvau sutarusi gimdyti gimdymo namų vonioje, jog na štai, situacija tokia. Ji veikiausiai ne taip suprato mane, nes keitė siūlomą pasitikrinimo laiką nuo ryto iki vėlaus vakaro. O vakare paskambinus pasitikslinti ir įsitikinusi, jog pradėjo tekėti vandenys, pradėjo mane gąsdinti, jog turiu kuo greičiau vykti į ligoninę ir nejuokauti, nes po 6 val. neprasidėjus gimdymo veiklai būtina pradėti skatinimą. O skatinimo mano vizijoje nebuvo. Aš jaučiausi puikiai, žinojau, jog viskas gerai ir vaikeliui. Grįžome namo sulaukti sąrėmių be skatinimo. Vėl pradėjau laukti, nes juk šioji akušerė dirbs pamainoje tik iki ryto, tad kas gi priims mano žmogų vandenyje, jei pradėsiu gimdyti vėliau? Naktis buvo budri, bet tyli… Nelaukti vis dar neišmokau.
  • 06.22 Rytas, jau daugiau nei para su papsinčiais vandenimis. Suprantu, kad mane net stingdo nuo minties, jog reiks grįžti į anuos gimdymo namus, jaučiu, jog atvykus sulauksime tik kreivų žvilgsnių. Alternatyvos neturiu, niekas nešauna į galvą, darosi liūdna galvojant apie stalą. Imu svaičioti apie gimdymą prie upės, nes daug vaikštome gamtoje. Skambutis pastato mane ant kojų: „Kristina, gal tiesiog vaikelis tau nori pasakyti, jog yra ir kitų kelių gimti – galbūt ne ten, galbūt ne toji moteris, pagalvok apie kitus kelius. Yra ir kitų šaunių akušerių, kurios priima vaikelius vandeny, pavyzdžiui Oksana“. Voila, nustoju jausti savo širdies dūžius gerklėje, gumulas iškeliauja – aš tikrai turiu ir daugiau kelių. Skambinu Oksanai, ji kaip tik visą parą budi. Atvažiuojame pasilabinti, pasikalbame, ji patikina, jog šiandien dirba puikūs gydytojai ir niekas nesutrukdytų mums užgimti vandenyje. Atkeliauja labai švelnus gydytojas apžiūrai, tie patys 4 cm atsivėrimas, mano protas nurimsta gavęs dozę protokolinės informacijos, vaikelio tonai puikūs, galiu toliau ramiai vaikščioti, niekas neskuba guldyti, nes nemato jokių bėdų ar tekančių vandenų, kai to nežino. Bet nelaukti juk dar neišmokau… O dirba parą iki kito ryto, aš vėl noriu kažkur suspėti. Imu džiaugtis atsiradusiais pamaudimais pilvo apačioje, jie nelabai reguliarūs, bet vėl skubu gimdyti ir naktis kantriai mokydama nutinka tokia pat budri, bet ir tokia pat tyli… 
  • 06.23 dėl per didelio laukimo ir nuolatinio klausymosi ryte nubundu iškankinta tuščių lūkesčių, bliaunu duše ne savo balsu ir jau fantazuoju nejaučianti judesių. Oksana sako, kad nėra ko lėkti tikrintis, jei nėra veiklos, nes dar sugalvos mane paguldyti, sako keliauti vaikščioti ir kai prasidės veikla, važiuoti. Ji turinti pailsėti, tačiau įdienojus galėtų atvykti, jei reikia, sutariame palaikyti ryšį. Na, nespėjau tai nespėjau. Sako šiandien dirbanti puiki gydytoja, galimybės vandeniui palankios. Neramus protas ramią išmintį ir vėl sutinka kitame Jurgos ragelio gale – palydėta iškeliauju ir vėl pasitikrinti, nes nerandu sau vietos. Jau esu pasiruošusi priimti visus scenarijus, net ir skatinimą. Protas kelia sumaištį, nes juk visą laiką buvo kalta į galvą, jog lėkti į ligoninę reikia tik nutekėjus vandenims, tad trijų parų saugus laikotarpis tampa dideliu išbandymu. Net ir jaučiant vidumi, jog viskas absoliučiai gerai. Ligoninėje paradokso akimirka – gydytoja vėl viską nuodugniai patikrina, tik uždėjus tonų daviklį ir išgirdus širdutę vaikelis pradeda aktyviai judėti, man norisi juoktis ir verkti vienu metu, nes dar kartą pamatau, kaip įsakmus proto balsas gali nustelbti vidinį žinojimą ir įsprausti ramumą į kamputį. Gydytojai užsimenu, jog berods ryte šiek tiek drėko vandenys, ji pamatuoja echoskopu, sako vandenų norma, nemato jų tekančių. Aš grįžtu į ramybės uostą, lydima šio gražaus paradokso. Ligoninės gydytoja pagal dabartinę mano būklę „leidžia“ vaikščioti iki 29 dienos, įrašo tai dienai į skatinimo planą, formalumai baigti. Kaklelis tie patys 4-5 cm, fiksuojami lengvi gimdos susitraukimai, tikrųjų sarėmių dar nematyti. Tai vyksta apie 11 val. 
  • Apstulbę kurį laiką nieko nesišnekame, šypsomės, iškeliaujame skaniai pavalgyti ir švęsti gamtos triumfo. Kardus ir ietis, laukimą ir nerimą, viską viską supakuojame į bagažinę, užrakiname, sėdime prieš saulę. Maistas puikus, visas laikas mūsų, grįžta pilvo pamaudimai, bet jie nebeatneša jokio nekantrumo. Iškeliaujame pasivaikščioti, perkame akinius ir 12:44 fotografuojamės Vokiečių gatvėje. Pamaudimai šiek tiek stipresni, Jurgos balsas kitame ragelio gale džiaugsmingas ir švelnus, palaikantis ir glostantis. Sakausi nieko nebelaukianti, tegul maudžia, aš dar turiu daugiau nei pusę paros iki savojo trijų parų „limito“. Dar keletas minučių ir pasivaikščiojimo ir gamtos dosnumas, nedelsiant ir gausiai, apipila mane dovanomis: tik išmokusi nelaukti aš sulaukiu stipraus stuktelėjimo žemyn ir pirmųjų stiprių sąrėmių, iškart besikartojančių kas tris minutes. Kelias nuo ŠMC iki automobilio prie MO bangavo, surado visus medžius atramai, vaikelis turėjo gražaus laiko dar pasileisti žemyn. Nutarėme nebevaikščioti mieste, keliauti link Santariškių. Sąrėmiai tik stiprėjo, kartojosi jau kas 2-3 minutes. 
  • Formalumai, dokumentai, patikra – atsidarymas 6-7 cm. Oksana dar miega, skambinti jai negaliu, imu priėmime prašyti vonios pagulėti sąrėmių metu. Priėmimas ir gydytoja sako, jog naaaa, nelabai nelabai, vandeny mes nepriimam, kam to reikia, padovanoja įvairių abejonių ir žvilgsnių. Patikinu, jog norisi tik sąrėmiu metu, jog tai mano stichija, labai gerai ten jaučiuosi. Atsiklausia vyr. gydytojos, šiajai pasakius, jog gimdyvei pageidaujant privaloma suteikti tokią galimybę, man paskiriama pati gražiausia palata, anot priėmimo, ir pradedama leisti vonia. 
  • Vonia tikrai leidžiama, 14 val. aš jau joje, sąrėmiai kartojasi su stipria jėga, kas dvi, kas minutę. Moterys šalia švelnios, nesikišančios, globoja. Aš mūkiu, ūkiu, vokalizuoju, dainuoju, garsas labai padeda, vibruoja vandeny ir aplink, kalbu tik kai noriu, visi kantrūs ir išlaukiantys. Pauzėse dėkoju ir džiaugiuosi, jaučiuosi kaip kokiame šviesos tunelyje. 
  • Atkeliauja labai jauna ir nuostabiai graži gimdyklos gydytoja Ieva, susižvalgo su greta stovinčia besišypsančia akušere Jūrate. Klausia manęs ar ir gimdyti norėčiau vandeny. Sakau tai būtų mano svajonė. Jos dar kartą pasižiūri viena į kitą klausiančiu žvilgsniu, sako „aš niekad nebandžiau; aš irgi; bandom?; bandom“ ir taip aš lieku tyvuliuoti savo okeane. 
  • Sąrėmiai labai stiprūs, jau nebeturiu nė kada atsikvėpti, kūnas pats ima pulsuoti. Aš jaučių stangas! – imu galvoti, randu galvutę prie pat vartų, džiaugsmo fontanas dar stipriau trykšta, jog viskas vyksta taip jausmingai ir AŠ VISKĄ JAUČIU. Gydytoja patikina, jog atsidarymas pilnas, pakviečia pasitikti vaikutį. Sako „jūs pagaukite pati ir pasidėkite ant krūtinės, juk taip turėtų būti, ar ne?“. Aš jau nebegaliu suprasti, iš kur visos šitos dieviškos moterys ir kas šiuos žodžius joms sudėjo į lūpas. 
  • Vaikelis keliauja gražiai ir ramiai, gerai jaučiu sąrėmius ir stangas, akušerė su gydytoja laukia šalia, visiškai nesikiša, parodo man, kaip sau padėti ir kur prilaikyti. Poza vandenyje leidžia viską matyti – kur galvytė, kada sustoti, kiek kelio dar liko. Visa tai taip gražu, pauzėse vėl dėkoju ir dėkoju. 15:00 Vaikelis užgimsta, pasidedu ant krūtinės, gimdykloje tyla, su vyru pasilabiname ir po keletos minučių susipažįstame, jog mums užgimė nuostabi Dukrytė. Man padeda išlipti iš vonios, vaikelis visą laiką ant krūtinės, palydi atsigulti, einu pati, visos jėgos mano kūne, jaučiuosi nepaprastai gerai. Visi išeina, sakosi sugrįš tik kai duosime ženklą, jog esame pasirengę keliauti. Per porą valandų niekas netrukdo, neklausinėja, nevaikšto, mes mėgaujamės laiku drauge, Dukrytė pati susiranda krūtį ir pradeda žįsti. Tik vos įplyšau, galiu sėdėti ir vaikščioti, jaučiuosi žvali ir stipri, o iš tiesų tai net stipresnė nei iki tol.

Štai kaip atrodė kelias į mano svajonių gimdymą. Užgimė Dukrytė, užgimiau ir aš – kaip švari, gaivališka, prigimtinė jėga, vis dar tyvuliuojanti dėkingumo okeane. 

Per šią kelionę mokiausi nelaukti, tai išmokusi – buvau dosniai apdovanota. 

Jei nors sekundei Vyras būtų suabejojęs manimi, pasakęs griežtą žodį ar liovęsis palaikyti, mus galėjo sutikti visai kitoks scenarijus. Jo tylus buvimas šalia, kantrus laukimas ir pasitikėjimas buvo tas ramstis, kuris leido svajonei įvykti ir mums kaip šeimai užaugti. Tai buvo nuolankios ir kantrios meilės daina. 

Jurgos išmintis, jos geranoriškas balsas ir palaikymas per visas šias dienas leido grįžti vidiniam žinojimui, stiprybei ir ramybei, kai tik to pritrūkdavo, jaučiausi globojama visos visatos moteriškų jėgų. Be Jurgos žinių ir kantraus dialogo svajonė galėjo nutrūkti dar per pirmas šešias valandas. 

Gydytojos ir akušerės pasitikėjimas leido įvykti mūsų šeimos stebuklui. Būsiu joms visuomet už tai dėkinga. 

Tebūna šviesa

Kristina su Dukryte

Kristina su Dukryte

Komentarų nėra.

Parašykite komentarą